Meningokokinė infekcija viena iš labiausiai gasdinančių ligų šiuo metu Lietuvoje. Labai klastinga liga ir pakankamai dažnai besibaigianti mirtimi, todėl išties reikia suklusti ir šiek tiek daugiau pasidomėti šia liga.
Meningokokinė infekcija – tai užkrečiamoji liga, kurią sukelia meningokokai (Neisseria meningitidis). Ši infekcija pasireiškia skirtingomis formomis: meningokokinis meningitas- dažniau pasitaikantis susirgimas, nuo kurio dažniausiai pasveikstama, būdingas epidemijoms, menigokokinė septicemija- retesnis susirgimas, pasižymintis dideliu letališkumu, net jei sergantis asmuo gydomas.
Sergamumas meningokokine infekcija pasireikia epidemijomis ir sporadiniu sergamumu. Epidemijos gali kilti bet kurioje pasaulio šalyje, tačiau dažniausiai Afrikoje, teritorijose, kurios vadinamos “meningitiniu diržu”. Sporadinis sergamumas meningokokine infekcija refgistruojamas visame pasaulyje.
Meningokokinės infekcijos epidemiologija:
-sukėlėjas- gramneigiamas diplokokas Neisseria meningitidis, pagal antigenus skirstomas į A, B, C, X, Y, Z, 29-E ir W135 serogrupes. Epidemijas gali sukelti A, B ir C serogrupių meningokokai;
-infekcijos šaltinis- žmogus, ypač besimptomis meningokokų nešiotojas;
-plitimo kelias- oro laelinis arba kontaktinis;
-rizikos faktoriai- didesnė rizika susirgti vaikams, su amžiumi rizika mažėja. Nors imlumas meningokokinei infekcijai visuotinis, didesnė rizika asmenims su silpna imunine sistema, po blužnies pašalinimo;
-inkubacinis periodas- 1-10 dienų, dažniausiai trumpesnis nei 4 dienos.
Meningokokinė infekcija, kaip liga, aprašyta 1805 metais. XX amžiuje dideli sergamumo meningokokine infekcija protrūkiai registruoti I ir II pasaulinių karų metu. Po II pasaulinio karo didelis sergamumas meningokokine infekcija registruojamas Afrikos šalyse, priklausačiose “meningokiniam diržui”. Nuo 1970 metų Europoje buvo sergamumo meningokokine infekcija protrūkiai: 1973-1974 m. Suomijoje sirgo 1300 asmenų (sukėlė A serogrupės meningokokas), 1975-1978 m. Norvegijoje sirgo 404 asmenys (sukėlė B serogrupės meningokokas), 1976 m. Islandijoje sirgo 86 asmenys (sukėlė B serogrupės meningokokas). Tuo tarpu Afrikos “meningitinio diržo” šalyse 1970-1992 metų laikotarpiu sirgo apie 800 tūkst. asmenų. Nuo 1970 m. įvairiose Amerikos, Azijos ir Europos šalyse skirtingais laikotarpiais buvo registruojamas sergamumo meningokokine infekcija padidėjimas.
Riziką sergamumui meningokokine infekcija didėti bei epidemijomas kilti didina įvairios sąlygos: populiacijos imlumas meningokokinei infekcijai, specifinės klimato sąlygos, žemas šalies socialinis ekonominis lygis, sukėlėjo virulentiškumo didėjimas.
Sergamumo didėjimo rizika priklauso ir nuo cirkuliuojančio sukėlėjo serotipo. A, B ir C serogrupių meningokokai gali sukelti protrūkius, epidemijas, iki šiol neužfiksuota, kad kiti serotipai sąlygotų sergamumo didėjimą. A serogrupės meningokokas pagrindinis epidemijų sukėlėjas ir iki šiol dominuoja Afrikos “meningokokinio diržo” šalyse. B serogrupės meningokokai dažniausiai sukelia sporadinį sergamumą, kartais gali sąlygoti ir protrūkius. C serogrupės meningokokai, kaip A serogrupės, jau buvo didelių protrūkių sukėlėjai įvairiose šalyse.
Meningokokų nešiotojų skaičius svyruoja nuo 1% iki 50% gyventojų. Nors manoma, kad nešiotojų skaičiaus didėjimas didina riziką susirgti žmonėms su nepapkankamu imunitetu, tačiau nėra nustatyta, kad sąlygotų sergamumo meningokokine infekcija didėjimą ar sukeltų epidemiją.
Persirgus meningokokine infekcija ar po bakterijų nešiojimo susiformuoja imunitetas prieš atitinkamą meningokokų serogrupę.
Atitinkamos klimatinės sąlygos (sausas ir dulkėtas oras) turi įtakos plisti meningokokinei infekcijai, nes mažina žmogaus kvėpavimo takų gleivinės atsparumą užkratui. Demografiniai (kelionės, migracija), socialiniai ekonominiai (prastos gyvenimo sąlygos) ir medicininiai (kitos ūminės ir lėtinės infekcijos) faktoriai didina riziką meningokokinės infekcijos plitimui.
Kiekvienais metais mažiausiai 1,2 mln gyventojų suserga bakteriniais meningitais ir apie 135 tūkst. iš jų miršta. Maždaug 500 tūkst. susirgimų ir 50 tūkst. mirčių iš jų yra sukelti meningokokų. Nustatyta, kad neepideminiu laikotarpiu 10-40% bakterinių meningitų yra sukelti meningokokų. Daugelyje pasaulio šalių sergamumo meningokokine infekcija rodiklis svyruoja nuo <1 iki 5 atvejų 100 tūkst. gyventojų, Afrikos “meningokokinio diržo” šalyse šis rodiklis didesnis nei 20 atvejų 100 tūkst. gyventojų.
Sergamumui meningokokine infekcija būdingas sezoniškumas žiemą ir pavasarį, dažniausiai sergamumo pakilimas prasideda gruodžio-sausio mėn., piką pasiekia kovo-balandžio mėn. Neepideminiu laikotarpiu didžiausias sergamumas registruojamas ikimokyklinio amžiaus vaikų tarpe. 50-60% sirgusių sudaro 3 mėn.- 5 metų amžiaus vaikų tarpe. Taip pat didesni sergamumo rodikliai registruojami tarp uždaruose kolektyvuose gyvenančių asmenų (mokyklos, kariuomenė).
Ūmiam memingokokiniam meningitui būdinga staigi pradžia, stiprus galvos skausmas, pykinimas, vėmimas, šviesos baimė, sprando rigidiškumas. Neepideminiu laikotarpiu meningokokinę septicemiją sunku atpažinti dėl simptomų įvairovės. Meningokokinio meningito letališkumo rodiklis gali būti apie 10%, tuo tarpu meningokokinės septicemijos net iki 50%.
Meningokokinės infekcijos profilaktika
Pagrindinės profilaktikos priemonės- vakcinacija ir/ar chemioprofilaktika.
Sukėlėjo plitimo perspėjimas
Meningokokine infekcija užsikrečiama nuo žmogaus, dažniausiai nuo bakterijų nešiotojų, retai nuo ligonių. Infekcijos šaltinis, pradėjus vartoti antibakterinius preparatus, greitai tampa nepavojingas (neplatina užkrato). Kadangi meningokokai neatsparūs aplinkos poveikiui, infekcija neplinta per aplinkos daiktus.
-ligonio izoliacija, kambario bei drabužių dezinfekcija nėra būtinos;
-meningokokų nešiotojų ieškojimas, atliekant mėginių iš nosiaryklės bakteriologinius tyrimus, nerekomenduojamas.
Vakcinacija
Šiuo metu yra sukurtos vakcinos prieš A, C, Y, W135 serotipų meningokokus.
Polisacharidinės vakcinos nuo A, C, Y, W135 serotipų meningokokų sukelia greitą (per 10 dienų) antikūnų titrų augimą 85% paskiepytų asmenų. Ši vakcina apsaugo mažiausiai metus, dažnai keletą metų. Kūdikiams ir mažiems vaikams imuninis atsakas į šią vakciną silpnas.
Vakcina nuo A serogrupės meningokokų imunogeniškesnė, gali apsaugoti kūdikius nuo 3 metų amžiaus. Šios vakcinos yra gerai toleruojamos, nors gali sukelti lengvų šalutinių reišškinių. Polisacharidinės meningokokinės vakcinos nenaudojamos rutininiam vaikų skiepijimui dėl jų nepakankamo efektyvumo, skiepijant kūdikius ir mažus vaikus. Tačiau kai kur skiepijami jaunuoliai prieš jiems pradedant karinę tarnybą. Kai kuriose šalyse meningokokinė vakcina naudojama sporadinių meningokokinės infekcijos atvejų kontaktinių asmenų imunizavimui. Jei epidemijos ar protrūkiai sukelti A ir C serotipų meningokokų, masinės skiepijimų kompanijos gali būti labai efektyvios ir likviduoti protrūkį per 2-3 savaites. Naujos vakcinos prie B serotipo meningokokus kuriamos. Vakcinacija meningokokine infekcija rekomenduojama asmenims, vykstantiems į endemines meningokokinės infekcijos šalis.
Chemioprofilaktika
Chemioprofilaktikos tikslas perspėti susirgimus, gydant bakterijų nešiotojus. Kontaktinių asmenų chemioprofilaktika turi būti pradėta kaip galima anksčiau (ne vėliau kaip 48 val. susirgimo nustatymo) sisteminio veikimo antibakteriniais preparatais, veikiančiais meningokokus.
Chemioprofilaktika skiriama kontaktiniams asmenims:
– šeimos nariams,
-kontaktiniams įvairiose įstaigose, kurie miega vienoje patalpoje (kariuomenė, mokyklos internatai ir kt.),
-slaugos ir vaikų priežiūros įstaigose kontaktiniams,
-kiti asmenys, turėję artimą kontaktą (bučiniai, kontaktas su seilėmis ir pan.).
imed.lt informacija
