Ergoterapija (gr. ergon – darbas, therapeia – gydymas) – tai reabilitacijos sritis, padedanti žmonėms atkurti, palaikyti arba kompensuoti prarastus kasdienius gebėjimus per prasmingą veiklą. Kitaip tariant, ergoterapijos tikslas – kad žmogus, nepaisant ligos, traumos ar negalios, galėtų kuo savarankiškiau gyventi kasdienį gyvenimą. Skirtingai nei vien tik fizinė reabilitacija, ergoterapija apima visapusišką požiūrį: atsižvelgiama ne tik į fizinius paciento gebėjimus, bet ir į jo kognityvinius, emocinius ir socialinius poreikius. Ergoterapeutas – tai specialistas, kuris įvertina paciento situaciją ir sudaro jam pritaikytą pratimų bei užduočių planą. Šios užduotys dažnai atrodo kasdieniškos (pvz., mokomasi apsirengti, rašyti, naudotis stalo įrankiais, atlikti namų ruošos darbus), tačiau jos parenkamos tikslingai, kad padėtų susigrąžinti konkrečius prarastus gebėjimus arba išmokti naujų būdų tą veiklą atlikti.
Kam ir kada taikoma ergoterapija?
Ergoterapija gali būti naudinga labai įvairiose situacijose ir skirtingo amžiaus žmonėms:
- Po traumų ar operacijų: patyrus sunkią rankos ar kojos traumą (kaulų lūžius, sąnario keitimą, stuburo pažeidimą ir pan.), žmonės neretai susiduria su motorikos apribojimais. Ergoterapija padeda vėl išmokti naudotis sužalota galūne – pavyzdžiui, mokantis iš naujo rašyti, atsistoti, vaikščioti su pagalbinėmis priemonėmis ar pernešti daiktus.
- Po insulto ar kitų neurologinių susirgimų: insultas dažnai sutrikdo rankų judesius, pusiausvyrą, kalbą. Ergoterapeutas dirba su pacientu, kad šis išmoktų kompensuoti vienos pusės paralyžių (jei taip nutiko), gerintų koordinaciją, atgautų pusiausvyrą. Taip pat mokoma strategijų, kaip treniruoti atmintį, jei sutriko kognityviniai gebėjimai.
- Vaikams su raidos sutrikimais: ergoterapija plačiai taikoma vaikams, turintiems autizmo spektro sutrikimų, cerebrinį paralyžių, dėmesio ir aktyvumo sutrikimą (ADHD) ar tiesiog vėluojančią raidą. Užsiėmimų metu lavinama smulkioji motorika (pvz., mokomasi teisingai suimti pieštuką, susagstyti sagas), gerinama akių-rankų koordinacija, dėmesio sutelkimas. Tai padeda vaikui geriau atlikti veiklas darželyje, mokykloje ir kasdieniame gyvenime.
- Žmonėms su negalia ar lėtinėmis ligomis: tie, kurie dėl įgimtos negalios ar lėtinės ligos (pvz., išsėtinės sklerozės, Parkinsono ligos, reumatoidinio artrito) patiria sunkumų atlikdami kasdienes užduotis, ergoterapijos pagalba gali išmokti prisitaikyti. Tai gali būti specialių prietaisų naudojimas (pvz., pastorintas šaukštas, kad būtų lengviau valgyti sergant artritu), namų aplinkos pritaikymas (turėklų įrengimas, baldų perdėstymas) ar alternatyvūs veiksmų atlikimo būdai.
- Vyresnio amžiaus žmonėms: senstant, ypač po tam tikrų sveikatos problemų (pvz., šlaunikaulio lūžio, insulto), žmonės tampa mažiau savarankiški. Ergoterapija padeda atkurti savarankiškumą – lavinami savitarnos įgūdžiai (kaip saugiai maudytis, rengtis), mokoma naudotis vaikštynėmis, lazdelėmis, gerinama pusiausvyra, kad žmogus išvengtų griuvimų. Taip pat lavinami pažintiniai gebėjimai, siekiant sulėtinti demencijos progresavimą.
Kaip vyksta ergoterapijos užsiėmimai?
Kiekvienas ergoterapijos procesas prasideda nuo išsamaus paciento įvertinimo. Ergoterapeutas pasikalba su žmogumi (neretai ir su jo artimaisiais) apie kasdienius iššūkius: ko pacientas nebegali padaryti pats, kas jam kelia sunkumų, kokie jo tikslai. Taip pat įvertinami fiziniai gebėjimai – jėga, judesių amplitudė, pusiausvyra, koordinacija, jutiminis jautrumas. Vertinamas kognityvinis lygmuo: atmintis, dėmesys, problemų sprendimo gebėjimai, taip pat emocinė būsena ir motyvacija. Remdamasis įvertinimu, specialistas sudaro individualų terapijos planą. Užsiėmimai gali vykti reabilitacijos įstaigoje, ligoninėje, specialiame centre ar net paciento namuose – priklausomai nuo situacijos. Užsiėmimų metu naudojamos įvairios priemonės:
- specialūs treniruokliai rankų ir pirštų motorikai gerinti;
- įvairūs buities daiktai (drabužiai, virtuvės reikmenys) praktiniams įgūdžiams lavinti;
- kūrybinės veiklos (piešimas, lipdymas, dėlionių dėliojimas) smulkiajai motorikai ir mąstymui lavinti;
- kompiuterinės programos ar žaidimai kognityviniams įgūdžiams gerinti;
- situacijų modeliavimas – pavyzdžiui, imituojamas apsipirkimas parduotuvėje, kad žmogus pasitreniruotų tvarkyti pinigus, susidėti pirkinius.
Ergoterapeutas ne tiek „gydo“ tiesiogiai, kiek moko ir skatina pacientą patį aktyviai dalyvauti. Progreso tempas priklauso nuo žmogaus būklės – kartais pažanga būna lėta, tačiau net ir mažas pagerėjimas (pavyzdžiui, pavyksta savarankiškai atsistoti nuo kėdės ar apsivilkti megztinį) labai svarbus paciento savivertei ir motyvacijai.
Ergoterapijos nauda
Tinkamai taikoma ergoterapija turi daugybę privalumų:
- Fizinių funkcijų gerinimas: pratimai padeda atkurti raumenų jėgą, gerinti judesių koordinaciją ir lankstumą. Pavyzdžiui, po rankos lūžio žmogus vėl išlavina plaštakos judesius, po insulto – iš dalies atgauna paralyžiuotos kūno pusės kontrolę.
- Savarankiškumo didinimas: pagrindinis ergoterapijos siekis – kad žmogus kuo daugiau veiklų galėtų atlikti pats. Išmokus apsirengti, pavalgyti, nueiti į tualetą be kitų pagalbos, labai pagerėja gyvenimo kokybė ir pasitikėjimas savimi.
- Psichologinė gerovė: kai žmogus vėl gali užsiimti mėgstama veikla ar bent pasirūpinti savimi, jo emocinė būsena pagerėja. Sumažėjęs priklausomybės nuo kitų jausmas padeda išvengti depresijos, didina motyvaciją toliau stengtis.
- Socialinė integracija: ergoterapija dažnai apima ir socialinių įgūdžių treniravimą – mokomasi bendrauti, bendradarbiauti grupinėse veiklose. Tai ypač aktualu vaikams bei žmonėms po psichikos sveikatos krizės (pavyzdžiui, po ilgo gydymo ligoninėje). Tokie žmonės pamažu grįžta į bendruomenę ir jaučiasi joje tvirčiau.
- Darbingumo atkūrimas: jei pacientas yra darbingo amžiaus, ergoterapija gali padėti jam sugrįžti į darbą. Tam prireikia pritaikyti darbo vietą (speciali kėdė, ergonomiški įrankiai), išmokti naujų darbo atlikimo būdų. Pavyzdžiui, biuro darbuotojui po rankos traumos pritaikomas ergonomiškas klaviatūros laikiklis, kad jis galėtų vėl spausdinti.
- Prevencija: ergoterapeutai padeda užkirsti kelią būklės blogėjimui. Jie moko tausoti save, taisyklingai atlikti tam tikrus judesius, kad nesusižeistumėte (pvz., kaip teisingai kelti sunkius daiktus), pataria, kaip namuose sumažinti riziką (įsirengti turėklus, pašalinti slidžius kilimėlius ir pan., kad senjoras neparkristų).
Ergoterapija Lietuvoje
Lietuvoje ergoterapija yra palyginti jauna profesija, tačiau jos svarba vis labiau pripažįstama. Reabilitacijos ligoninėse, poliklinikose dirba ergoterapeutai, teikiantys paslaugas po sunkių susirgimų. Taip pat steigiasi specializuoti centrai, kur ergoterapijos pagalbos gali kreiptis tėvai, pastebėję vaiko raidos vėlavimą ar sensorinės integracijos sunkumus. Ergoterapeutų rengimas vyksta universitetuose – būsimi specialistai mokosi medicinos, psichologijos, anatomijos, kineziterapijos, edukologijos pagrindų, kad galėtų holistiškai vertinti žmogaus poreikius. Nors ši specialybė dar nėra labai populiari, poreikis tokiai pagalbai auga, ypač senėjančioje visuomenėje ir daugėjant supratimo apie ankstyvos reabilitacijos naudą vaikams.
Draugiškas patarimas
Jei jums ar artimam žmogui sunku atlikti kasdienes užduotis po ligos ar traumos, nesivaržykite kreiptis į ergoterapeutą. Šis specialistas gali pasiūlyti netikėtų sprendimų ir duoti praktiškų patarimų, kaip palengvinti kasdienybę. Ergoterapija – tai kelias į didesnę nepriklausomybę ir visavertiškesnį gyvenimą net ir susidūrus su rimtais iššūkiais.
